„Kolegija – mano vienintelė meilė…“

Į Verslo ir technologijų fakulteto jubiliejui skirtus renginius susirinko ir prisiminimais dalijosi ne tik čia dirbantys ir besimokantys žmonės, socialiniai partneriai, bet ir tie, kurie su šia mokymo įstaiga susiejo kelis savo gyvenimo dešimtmečius.

Jubiliejiniuose renginiuose kalbėta apie tai, kokie anksčiau buvo studentai, kaip jie keitėsi, alumnai pasakojo apie įdomiausias paskaitas ir didžiausią įtaką jiems padariusius dėstytojus, prisiminta ankstesnių laikų atmosfera, pasidžiaugta bendrais maloniais prisiminimais.Verslo ir technologiju fakulteto svente

Raimonda Andrijauskaitė, Informacijos paslaugų studijų programos (IP12) absolventė

Studijų metu įgytos žinios itin pravertė, nes baigiau specialybę, susijusią su informacijos paieška, sklaida, analize. Naudingi buvo ne tik specialybės, bet ir bendrieji dalykai. Mano darbas susijęs su informacija, esu administratorė.

Liko tik patys geriausi prisiminimai apie studijas Kolegijoje: akimirkos su grupe ir grupės kuratore Aldona Černiauskiene paskaitose, renginiuose, kūrybiniuose projektuose, švenčių metu! Buvo naudinga, gera ir linksma studijuoti! Visada norėčiau grįžti atgal į studijų laikus, nes tai buvo patys geriausi metai! Labai pasiilgau savo dėstytojų, nes tai ypatingi žmonės, gerbiu juos.

Dalia Bojarskienė ir Arūnas Bojarskas, buvę dėstytojai

Susipažinome technikume, pradėjome artimiau bendrauti ir dabar gyvename kartu, dar nesusipykę. Aš [Dalia – aut. past.] pradėjau dirbti 1970 m., o Arūnas – 1961 m. Rengėme žemės ūkio ir pramonės elektrikus. Turėjau daug auklėtinių. Diplominius darbus jie gindavosi birželio mėnesį. Kai ateina darbų gynimų laikas, studentams reikia šieną pjauti, todėl kurso draugai važiuodavo ieškoti, sakydavo, kad šienas kiekvienais metais, o diplominis – kartą, todėl reikia važiuoti, tvarkytis. Kai pradėjau dirbti, ateidavo baigę aštuonias, devynias klases, visai jaunučiai. Atsimenu, reikėdavo budėti bendrabutyje (dabartinėje bibliotekoje), tai pirmakursiai, būna, vis skundžiasi, kad aukštesniųjų kursų studentai juos „apvalgo“. Pirmakursiai slėpdavo maistą, kurį atsiveždavo.

Labiausiai įsiminė pirmieji darbo žingsniai, kai ir pačiai reikėjo išmokti daryti laboratorinius darbus. Reikėjo stengtis nesudeginti prietaisų, pirmiausia dariau bandymus su savais. Paskui darbus atlikdavome su auklėtiniais kartu. Neakivaizdine forma studijavę dažniausiai būdavo praktikai, na, aš pati neturėjau tos patirties, tai kartais reikėdavo ir aktorinių gabumų. Kai aš atvažiavau dirbti, studentas pasakė, kad A. Bojarskas yra „elektrikų tėvas“. Jis iš tiesų pateisino savo vardą, nes labai mylėjo vaikus. Pavyzdžiui, klausdavau: „Na, kaip tu taip greit išegzaminuoji?“ Jis atsako: „Aš žinau, ką jie žino. Visą semestrą mokiau, todėl savo studentus pažįstu.“

Prisimenu, kaip su auklėtiniais vyras važiavo į talką kolūkyje. Jo auklėtiniai garvežį nuvarė.

Kolegija įsikūrusi miesto centre, dažnai praeinu, visada malonu užsukti. Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad jausmai apima geri, viskuo džiaugiamės. Atėjau dirbti kartu su J. Meliene. Matau, kad daug padaryta, daug projektų parašyta. Palinkėčiau jaunimui rimtai žiūrėti į ateitį.

Dėstytojams noriu palinkėti mokyti studentus taip, kaip jie mokytų savo vaikus.Verslo ir techn (1)

Rūta Gavėnavičienė, Komunikacijos katedros vedėja

Jaunimas nori daugiau sužinoti, aktyviau užsiimti norima veikla, nieko už tai nėra geriau. Kolegijoje supažindiname jaunimą su studentų gyvenimo ir veiklos taisyklėmis, stengiamės, kad iš kolegijos išeitų tikrai subrendę žmonės.

Elena Kislauskaitė, Šiaulių valstybinės kolegijos bibliotekos vedėja, dirba 46 metus

Kolegija dabar moderni, seniau viskas buvo primityviau. Studentai buvo beveik mano amžiaus, mes jautėmės kaip draugai. Anksčiau studentai buvo daug mandagesni.

Mindaugas Končius, buvęs dėstytojas

Dirbau Šiaulių K. Didžiulio technikume radijo elektronikos dėstytoju. Dėsčiau įvairiausius radiotechnikos dalykus, aiškindavau apie siųstuvus, maitinimo šaltinius, televizijos pagrindus ir t. t. Tai buvo nuo 1975 iki 1990 m. Vadovavau diplominiams projektams, kol prasidėjo sąjūdžiai ir politiniai žaidimai. Tada mane išrinko į Šiaulių miesto tarybą, pirmą penkmetį buvau pirmininko pavaduotojas. Tuo pačiu metu įsikūrė Centro sąjunga, aš tapau šios sąjungos nariu, 1996 metais buvau išrinktas į Seimą. Kolegos man dabar sako: „Vienintelis iš mūsų buvai Seime.“ Aš atsakau: „Nieko čia ypatinga nėra būti tame Seime.“

Dabar esu pensininkas, niekur nedirbu, jaučiuosi puikiai. Nenuobodžiauju, neturiu tos bėdos, kaip kai kurie teigia, kad neturi ką veikti, visą žiemą sėdi ir laukia, kol ateis vasara, kad galėtų važinėti į sodą. Aš mėgstu skaityti, mėgstu naršyti internete, bendrauti, esu Šiaulių miesto UNESCO klubo narys, kurį laiką buvau šio klubo prezidentu. Tada organizuodavome įvairius renginius, ekskursijas, susitikimus, teikdavome premijas gabiems darbuotojams. Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto dėstytojas pretendavo į šią premiją. Galiu pasakyti, kad turiu daug interesų, esu laisvas ir laimingas pensininkas. Tad man šis laikotarpis labai patinka. Be abejonės, eina metai, reikia sveikata labiau pasirūpinti.

Šiaulių valstybinės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto jubiliejus yra svarbus įvykis, nes tai proga susitikti seniems pažįstamiems. Susitikau, apsikabinau, prisiminiau senus laikus. O tų prisiminimų labai daug…

Labiausiai užsifiksavo bendravimo dalykai. Radiotechnikų specialybė yra išskirtinė, todėl studentams sakydavau: „Jeigu kas nors vyksta visose kitose specialybėse, tai būtinai juda. O radiotechnikų specialybėje niekas nejuda, bet vyksta.“ Ir šitas dalykas reikalaudavo didesnio mąstymo. Radistų grupė būdavo ne tokia radikali, ne tokia išdykusi, kiti tą pastebėdavo. N. Šedžiuvienė buvo mūsų skyriaus vedėja. Kada ji buvo paskirta direktoriaus pavaduoja, skyriaus vedėju tapau aš. Vieną dieną į mano kabinetą ateina ponia su didele rankine ir pradeda prašyti, kad patarpininkaučiau, nes kiti dėstytojai jos vaikui rašo dvejetus. Kadangi mūsų, radistų, supratimu, arba tu mokaisi, arba nesimokai, tai prašymo nepavyko išpildyti. Ta moteriškė kaip atėjo su didžiule rankine, taip ir išėjo su tokia pačia. Matyt, turėjo tikslą papirkti. Jai dar paaiškinau, kad nekankintų vaiko, nes tai yra tik pirmas kursas. Tegul sūnus eina mokytis į žemės ūkio ar kitą technikumą ir studijuoja tai, kas jam patinka. Jam čia visai neįdomu ir sudėtinga. Buvau su tuo studentu kalbėjęs, jam labai patiko sodinti, skiepyti medžius. Ir ką jūs manote? Motina taip ir padarė. Dabar susitinku ją kartais mieste, moteris pasakoja, kad sūnus tapo agronomu, visi patenkinti.

Radiotechnikos dėstytojai bendravome tikrai labai artimai, tiesiog liūdna, kad mano geras draugas ir visų mylimas dėstytojas A. Eigirdas jau miręs. Buvo labai malonus, linksmas, be galo protingas ir, pamenu, kad ir ko beklaustum, jis į visus klausimus atsakydavo, nesvarbu, ar tai susiję su radiotechnika, statyba, sodinimu, kulinarija, farmacija. Apsiskaitęs, viską žinojo. Malonu buvo bendrauti.

Gerai, jeigu tarp dėstytojų ir studentų yra žinių mainai. Dėstytojas (kaip ir studentai) ko nors nežinodamas, ieško atsakymo, grįžęs skaito ir naršo internete. Atėjęs į paskaitą jis pasako: „Aš iškapsčiau, o ką Jūs radote? Pasidalykime!“ Jeigu tai vyksta, tai labai modernus studijavimas ir mokymas(is), todėl manyčiau, kad dėstytojams reikėtų palinkėti bendradarbiauti ir kartu ieškoti atsakymų.

Studentams palinkėčiau smalsumo. Jeigu jau įlendi į kokią sritį, nors ir būna momentų, kai atrodo neįdomu, vis tiek reikia pakentėti, iškentėti ir ieškoti įdomumo. Ateis toks laikas, kai pradėsi galvoti, kad yra labai įdomu, dar kartą pasigilinsi, paieškosi daugiau informacijos. Todėl reikėtų tapti specialistu, tada pasirodys, kad galima gyventi iš tos veiklos, malonu bus pačiam, gal ir daugiau bus pasiekta gyvenime.

Cecilija Lapkuvienė, buvusi dėstytoja

Kolegija – mano vienintelė meilė nuo 1961 m. Čia dirbau iki pat pensijos. Dėsčiau kalbos kultūrą, psichologiją, trumpai – etikos dalyką. Turėjau 12 auklėtinių grupių – po ketverius metus vieną grupę. Čia virė mano gyvenimas. Šiandien linkėčiau tokios pat jaunatviškos energijos kaip anksčiau, tokio pat supratimo, kaip kad senais laikais buvo.

Virginija Latvėnienė, Šiaulių valstybinės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto prodekanė

Jaunimas keičiasi taip, kad dabar jauni žmonės yra labai reiklūs. Jie ateina daug ko išmokti, ieško pačių naujausių žinių, nori mokėti valdyti įvairias informacines technologijas, yra veržlūs, aktyvūs. Prieš porą metų viena studentė yra pasakiusi, kad tikėjosi gauti dar naujesnių žinių, nei jai buvo pateikta, manė, kad pritrūko naujovių. Atsižvelgdami į pastebėjimus, ne be reikalo įtraukiame studentus į studijų programų atnaujinimo veiklą. Dėstytojai atsižvelgia į studentų požiūrį ir poreikius, atnaujina studijų medžiagą.

Liūdina tai, kad (kaip ir visur) yra įvairių žmonių. Kartais pasitaiko ir tokių studentų, kurie neteikia prioritetų mokslams, smalsumui, domėjimuisi. Kai kas ir įstoja ne ten, kur nori, arba ieško savęs darbe. Kadangi dauguma abiturientų, baigę gimnaziją, iš karto stoja į aukštąją mokyklą, manau, kad jie supranta savo norus ir poreikius, įstoja ten, kur nori mokytis. Studentai suvokia savo vietą ir veiklą. Tie, kurie nelabai žino, ko norėtų, nerodo ir tikro noro mokytis.

Kolegijoje būti kaip studentė norėčiau, nes čia ne tik žinių gaučiau, bet galėčiau konsultuotis, diskutuoti su dėstytojais įdomiomis temomis. Tikiu, kad mūsų dėstytojai turi tam kompetencijų.

Kolegijos bendruomenei linkėčiau visapusiško bendradarbiavimo.

SONY DSC

Teresė Regina Leknienė, buvusi dėstytoja

Šioje institucijoje pradėjau dirbti pagal paskyrimą, vos baigusi Kauno politechnikos institutą 1966 m. Kai šią mokyklą reorganizavo į Kolegiją, išėjau į pensiją. Kolegijoje neteko dirbti, dirbau tik Šiaulių K. Didžiulio politechnikume ir aukštesniojoje mokykloje. Į mūsų mokyklą mokytis ateidavo moksleivių, baigusių 9 vidurinės mokyklos klases, labai jaunų, todėl juos reikėdavo ne tik mokyti, bet ir prižiūrėti.

Noriu pasidžiaugti Kolegijos direktorės N. Šedžiuvienės nuveiktais darbais – išties daug visko atlikta. Linkiu Kolegijai ir toliau klestėti – kasmet sulaukti nemažo būrio norinčiųjų studijuoti.

Jurgita Radzevičienė, Vadybos ir verslo katedros lektorė

Mane liūdina tai, kad šiuolaikiniams studentams trūksta atsakomybės, o džiugina faktas, kad jie imlūs, prisitaiko prie naujovių ir skatina dėstytoją tobulėti. Jie patys prašo, reikalauja daugiau informacijos iš dėstytojų, užtat dėstytojai privalo nuolat žengti į priekį.

Kolegijos bendruomenei linkiu kantrybės, ištvermės rengiant puikius specialistus.

Alvydas Šedžius, buvęs ATE dėstytojas ir Šiaulių valstybinės kolegijos socialinis partneris

Kolegija – mano pirmoji darbovietė. Pradėjau dirbti 22 metų, jauniausią visur ir vaikydavo. Matau, kaip sparčiai vystosi technologijos, prieš 34 metus niekas netikėjo, kad viskas taip išpopuliarės, taps taip patogu. Linkiu Šiaulių valstybinės kolegijos bendruomenei niekada nenustoti žvelgti keliais dešimtmečiais į priekį, nes viskas dabar vystosi labai sparčiai.

Dr. Natalija Šedžiuvienė, Šiaulių valstybinės kolegijos direktorė

Kiekvieną kartą, keičiantis Kolegijos statusui, keitėsi ir jos teikiamų paslaugų lygis. Šiaulių K. Didžiulio politechnikumo laikais mes ruošėme vadinamąjį vidutinės grandies specialistą, aukštesniojoje mokykloje – vadovauti galinčius specialistus. Dabar Kolegija yra aukštoji mokykla, ruošia aukšto lygio specialistus. Nors ir keitėsi Kolegijos statusas, visuomet daug dėmesio buvo skiriama kokybei, ypač teikiamų paslaugų.

Dalyvavau ir Sveikatos priežiūros, ir Verslo ir technologijų fakultetų sukakčių šventėse. Mane apima vienas jausmas: mūsų bendruomenė yra darbšti, nuolat kupina įvairiausių idėjų. Su tokiais darbuotojais, socialiniais partneriais ir studentais mes tikrai galime būti viena iš pačių stipriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Kolegijos bendruomenei linkiu susitelkimo, supratimo, gebėjimo kartu spręsti problemas, nes jų tikrai pasitaiko nemažai. Žinoma, visiems noriu palinkėti stiprybės ir sveikatos.

Prof. Ričardas Viktoras Ulozas, buvęs dėstytojas

Man teko dirbti ir universitete, bet labiau patiko darbas Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Net iš Kauno, kuriame gyvenu, važinėdavau skaityti paskaitų į Šiaulių valstybinę kolegiją. Mokiau puikius studentus, kurie ir šiandien gatvėje su manimi sveikinasi.

Danutė Valentienė, Šiaulių valstybinės kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai

Kolegijoje direktoriaus pavaduotoja esu nuo pat jos veiklos pradžios, t. y. dirbu jau 15 metų. Keičiantis pavadinimui, Kolegija statuso nekeičia, ji yra aukštoji kolegines studijas vykdanti mokykla. Kokie nors priedai, pavyzdžiui, Šiaulių kolegija ar Šiaulių valstybinė kolegija, pakeičia tik valdymo elementus. Su studijų kokybe aš to nelabai siečiau. Studijų kokybė visada buvo svarbiausia, nesvarbu, kokie būtų pavadinimų pakitimai. Svarbiausia bus studentai, studijų rezultatai, būsimi specialistai ir Šiaulių valstybinės kolegijos pripažinimas, o pavadinimas yra formalus dalykas.

Kolegijoje yra labai daug atsakingo darbo, daug įdomaus bendravimo tiek su dėstytojais, tiek su studentais (akademine bendruomene), daug atsakomybės rengiant akademinės veiklos dokumentus.

Kiekvienam akademinės bendruomenės nariui palinkėčiau tikėti tuo, ką jis daro. Tikėdamas tuo, ką darai, visada darbą atlieki puikiai.

Parengė Komunikacijos katedros lektorė Gintarė Kulbeckienė ir Komunikacijos katedros docentė dr. Jurgita Macienė

 

 

 

 

Facebook komentarai