Kišeninių kalendorėlių kolekcija – ir pažinimo džiaugsmas, ir linksmos akimirkos

Nors šiuo metu į vaiko priežiūros atostogas išėjusi Šiaulių valstybinės kolegijos administratorė Jūratė Kirklienė dar visai jauna, 2017 metais ji švęs solidų jubiliejų. Sukaks 25 metai nuo tada, kai moteris pradėjo kolekcionuoti kišeninius kalendorėlius.

Dar būdama Ginkūnų Sofijos ir Vladimiro Zubovų pagrindinės mokyklos penktokė, Jūratė atrado patinkantį užsiėmimą, kuris per 25 metus išaugo į daugiau nei 7300 kalendorėlių kolekciją. Jūratė prisimena, kad pirmuosius kalendorėlius ji pirko Šiauliuose esančiame „Žiburio“ knygyne. Juose buvo pavaizduoti taip dailiai nupiešti animacinių filmukų personažai, kad mergaitė susigundė nusipirkti ne vieną kalendorėlį, o visą jų seriją, t. y. devynis vienetus. Vėliau kalendoriukų atnešė ir padovanojo klasės draugai, o paskui kolekcionavimas įgavo pagreitį, vis daugiau žmonių, žinodami apie šį užsiėmimą, atiduodavo senus savo kalendorėlius.

Jūratė Kirkilienė kalendoriukai

Jūratė kolekcijoje – standartinių matmenų (šešių centimetrų pločio ir devynių centimetrų aukščio) kišeniniai kalendorėliai. Užsienio šalių kalendorėlių matmenys kartais būna truputį didesni, bet tokie kalendorėliai taip pat patenka į kolekciją, kurioje gausu reklaminių, užsienio šalių, švietimo įstaigų, įmonių ir panašių kalendorėlių pavyzdžių. Sieniniai, plakatiniai, plėšomi ir kitokie kalendoriai Jūratės nevilioja dėl dviejų priežasčių: pirma, jie užimtų daug vietos, antra, išlaidos, skiriamos kolekcijai kaupti, būtų gerokai didesnės.

Seniausias Jūratės kolekcijoje yra 1960 metų kalendorėlis, kurį vienas kolekcionierius tiesiog padovanojo. Kaip teigia pati moteris, tai yra vienas iš brangiausių kalendorėlių. Tas kolekcionierius tiesiog žinojo, kad Šiauliuose yra moteris, renkanti kalendorėlius, todėl po pažinties padovanojo naują eksponatą kolekcijai papildyti. Jūratės kolekcijoje yra visų metų po 1971 egzempliorių. Dauguma kalendorėlių atvežta iš Europos šalių, bet yra keliolika iš Meksikos, vienas iš Tailando. Jūratę turi gerą atmintį, todėl daugelio kalendorėlių dovanotojus atsimena tiesiog žvelgdama į išskirtinius eksponatus.

Per tokį ilgą kolekcionavimo laiką yra nutikę visokių dalykų, bet daugiausia tai linksmos istorijos. Prieš kelerius metus gimtadienio proga Jūratė buvo gavusi 50 litų vertės vieno knygyno dovanų čekį. Artėjant žiemai, ji vis užeidavo į knygyną pasiteirauti, ar dar nėra kalendorėlių, bet sulaukdavo neigiamo atsakymo. Kai jau, matyt, atkaklios pirkėjos apsilankymai knygyno darbuotojoms šiek tiek įkyrėjo, viena pardavėja Jūratei pasakė: „Juk jie centus kainuoja, dovanų čekis už didelę sumą“. Jūratė turėjo prisipažinti, kad ji galbūt yra pasiryžusi visą dovanų čekyje numatytą sumą išleisti kalendoriukams įsigyti. Kolekcionierė prisimena, kad pardavėja nesuprato, kodėl vien dėl pomėgio įmanoma nepagailėti net pusšimčio litų.

Linksmų nutikimų pasitaiko kolekcionieriams bendraujant, ypač tais atvejais, kai kalendorėlius siūlo asmenys, kurie patys jų nekolekcionuoja. Tokie žmonės nori kalendorėlius parduoti, nors kolekcionieriai tiesiog keičiasi jais ir retai perka. Nežinantiems reikia linksmai paaiškinti, kad neverta pirkti, nes kaip tik tuos, kuriuos jie siūlo, kolekcionieriai gauna iš kolegų arba draugų.

Bendrų pomėgių turintys žmonės palaiko ryšius ir socialiniuose tinkluose. Jūratė pažįsta kelis kolekcionierius, visi bendrauja socialiniuose tinkluose, o kalendorėlius vieni kitiems siunčia paštu. Šiauliečiai kolekcionieriai susitinka ir po kelias valandas skiria savo pomėgiui aptarti, keičiasi kalendorėliais. Prieš kelerius metus viename iš Šiaulių miesto laikraščių buvo publikuotas straipsnis apie šį pomėgį, to laikraščio skaitytoja atėjo į redakciją ir atnešė didelį šūsnį kalendorėlių, kuriuos perdavė Jūratei, o žurnalistai įamžino šį susitikimą. Kita skaitytoja pati susirado Jūratę darbo vietoje ir padovanojo 1985–1989 metų kalendorėlių. Kolegijos bendruomenė taip pat žino apie šį darbuotojos pomėgį, tik gal kartais reikia apie tai priminti, o naujus darbuotojus – supažindinti su hobiu, kad, baigiantis metams, kalendorėlių neišmestų, bet padovanotų kolekcionierei.

Kolekcija auga, Jūratė nemano, kad, pasiekusi ribą, ji sustotų. Moteris pripažįsta, kad nesvajoja apie rekordinius skaičius: jai teko girdėti, kad Rusijoje vyriškis kalendorėlių turi daugiau nei milijoną. Sunkiai suvokiama, kur jis juos laiko, ar kada perverčia, pažiūri. Norint, kad kolekcija būtų gražiai sutvarkyta, reikia skirti tam daug laiko. Norėdama persitvarkyti kolekciją, Jūratė darbuodavosi nuo pusės šeštos ryto, kol jos dukros dar miegodavo. Kai aplink sukiojasi vaikai, sunku ką nors nuveikti, nes tie spalvoti paveikslėliai, gyvūnėliai, paukšteliai, vaikų nuotraukos traukia mažuosius.

2017-ieji bus Gaidžio metai. Jūratės kolekcijoje jau yra eksponatų su gaidžiais, savo vietą rado spaudiniai iš Latvijos – iš viso 80 būsimųjų metų kalendorėlių.

Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus specialistė

Silvija Papaurėlytė-Klovienė

Facebook komentarai