Gyvenimas su tabaku: už ar prieš?

Gegužės 31-ąją yra minima Pasaulinė diena be tabako.

Įvairiose masinės informacijos priemonėse daug rašoma apie rūkymo žalą, vaizdžiai iliustruojami šio įpročio padariniai, tačiau rūkančių žmonių nemažėja. Nors gimnazijose ir progimnazijose rūkymas yra netoleruojamas, cigaretę į rankas ima vis jaunesni. Kuo anksčiau pradedama rūkyti, tuo greičiau susiformuoja priklausomybė, kurios atsikratyti yra sunku. MANO KOLEGIJA kalbėjosi su trimis Šiaulių valstybinės kolegijos studentėmis, kurios jau ne vienerius metus rūko.

Asociatyvi nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka

Įdomu tai, kad visos trys merginos rūkyti pradėjo beveik to paties amžiaus – 14–15 metų. Įkvėpti tabako dūmų paskatino smalsumas. Liudvinai (visų trijų studenčių vardai pakeisti) įtakos, greičiausiai, turėjo ir aplinka, nes šalia matė daug rūkančių. Visų merginų rūkymo stažas panašus – 5–7 metai. Paklaustos, kiek cigarečių per dieną jos surūko, studentės pateikė įvairių atsakymų. Adelė papasakojo, kad ji rūko tik tada, kai būna su draugais, geria alkoholinius gėrimus, todėl per savaitę surūko vieną pakelį. Liudvina teigė rūkanti labai skirtingai – nuo 3 iki 20 cigarečių per dieną, būna dienų, kai ji ir visai nepaima cigaretės į rankas. Vilgailė prisipažino surūkanti po vieną pakelį per dieną.

Merginos skirtingai apibūdino cigarečių poveikį jų kasdieniam gyvenimui. Adelei rūkymas yra galimybė nusiraminti. Vilgailė rūkydama tiesiog leidžia laisvalaikį, pailsi. Vienu iš laisvalaikio praleidimo būdų rūkymą laiko ir Liudvina. Cigaretės ji griebiasi tiesiog neturėdama ką veikti. Savaime suprantama, kad rūkymas, t. y. žalingas įprotis, nelieka nepastebėtas ir aplinkinių. Visos trys merginos pripažįsta, kad yra sulaukusios pastabų iš šalia esančių žmonių. Pavyzdžiui, Liudvinai ir Vilgailei priekaištauja tėvai.

Paklaustos, ar mūsų visuomenė tolerantiška rūkantiems žmonėms, merginos pateikė skirtingus atsakymus. Liudvina mano, kad tolerancijos tikrai nėra, bet pati mergina retoriškai klausia, ar kas gali būti tolerantiškas nuodams. Adelei ir Vilgailei atrodo, kad rūkymas yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, todėl jokių priekaištų čia ir neturėtų būti. Be to, Vilgailė teigia nepajutusi netolerancijos rūkaliams apraiškų.

Skirtingas požiūris į rūkymą nulemia ir skirtingus ateities planus. Liudvina, kuri pripažįsta, kad rūkymas trukdo ir aplinkiniams, ir jai pačiai, bando mesti rūkyti, bet tai yra sunku. Jeigu galėtų laiką atsukti atgal, ji rūkyti nepradėtų. Adelei rūkymas yra vienintelis būdas atsipalaiduoti susinervinus, atsikratyti blogos nuotaikos, todėl artimiausiu metu ji neplanuoja mesti rūkyti, galbūt tai padarys kada nors vėliau. Visiškai radikalus Vilgailės požiūris. Ji apskritai neplanuoja mesti rūkyti, jeigu galėtų grįžti į tą dieną, kai pirmą kartą paėmė į rankas cigaretę, mergina visai nieko nekeistų, rūkymo neatsisakytų.